Feb 062015
 

Gediminas Tankevičius yra puikiai pažįstamas įvairiuose Lietuvos visuomenės sluoksniuose. Vieniems jis 2001 metų pasaulio kiokušin karatė vicečempionas ir klubo „Stoikas“ įkūrėjas, kitiems – tiesiog puikus medikas, tretiems – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės gydytojas.

Šį savaitgalį 2 dano meistras G. Tankevičius praleis Vilniuje ir „Lietuvos ryto“ arenoje akylai stebės Lietuvos čempionate dalyvausiančius kiokušin karatė meistrus. Pasak pasaulio vicečempiono, sostinėje kiokušin karatė gerbėjai gali išvysti kylančias naujas žvaigždes.

Pradžia – studijų metais

– Gediminai, kaip susidomėjote karatė?

– Pradėjau sportuoti tikrai labai vėlai. Vidurinę mokyklą baigiau Kėdainiuose, kur kiokušin karatė užsiėmimų tiesiog nebuvo. Įstojus į Kauno medicinos universitetą planavau pradėti sportuoti, tačiau dėl intensyvių mokslų pirmaisiais studijų metais to padaryti nepavyko. Dar metus buvau priverstas praleisti dėl kojos traumos.

Rimtai sportuoti pradėjo tik mokydamasis 3 kurse, tačiau labai stipriai „užsikabinau“. Dar po metų jau tobulinausi su Lietuvos rinktinės nariais, kurie man labai padėjo tobulėti. Prieš tai teko padirbėti su svoriais, tad buvau neblogai pasirengęs fiziškai.

Su Lietuvos rinktine 1995 metais debiutavau atvirajame Ukrainos čempionate ir užėmiau 3 vietą. Gera pradžia paskatino dirbti toliau.

– Sakoma, kad karatė – daugiau nei sportas, tai ir filosofija. Sutinkate?

– Aišku, Rytų kovos menai tuo ir žavi, nes juose turi turėti išminties, harmoningai ugdomos dvasinės ir fizinės savybės, viskas nėra suprimityvinta į muštynes, yra įvesti racionalūs smūgių apribojimai, kurie padeda išsaugoti sveikatą. Man, kaip studijavusiam mediciną, buvo labai svarbu, kad nebūtų traumuojama galva.

Matote, didžiajame sporte, ypač koviniame, jeigu tau sekasi, tau įdomu, pergalės veikia kaip narkotikas. O perspektyva nuolat pralaimėti nieko nežavi. Tačiau yra daug alternatyvių variantų, kuriuose save gali realizuoti: tai ir katos rungtis, diržų gynimas, teisėjavimas, varžybų organizavimas, dalyvavimas karatė seminaruose arba saviškių palaikymas tarptautinėse varžybose.

Kuomet sportavau, dalyvavimas varžybose man buvo pagrindinė dominantė, todėl klasikinei technikai skyriau mažiau laiko. Prie to sugrįžau baigęs sportininko karjerą.

Užpernai išlaikiau antro dano egzaminą, bandysiu išlaikyti ir trečio. Tas tobulėjimas labai žavi. Ypač, kai tam turi laiko.

Aktyvūs žmonės nori pasveikti, pasyvūs laukia tabletės

– Kaip pacientai reaguoja sužinoję, kad juos gydo pasaulio karatė vicečempionas?

– Pacientų būna visokių – vieni tai jau žino, kiti tikrai gerokai nustemba. Daugiau nuostabos buvo tuomet, kai derinau gydytojo darbą ir sportininko gyvenimą. Tenka susidurti ir su nemažai atletų, jie į mano patirtį reaguoja teigiamai. Sportininko ir trenerio patirtis tikrai praverčia dirbant sporto medicinoje.

– Profesionalus sportas sveikatos tikrai neprideda. Ar karatė yra trauminga sporto šaka?

– Profesionalus sportas vertinamas kaip profesinė liga. Patiriant didelius krūvius, beveik neišvengiamos organizmo sistemoms perkrovos sąnariams, raumenims, kaulams. Tai darant protingai ir tarp kovų taikant reabilitacines priemones, kasdien skiriant laiko traumų profilaktikai, traumų tikimybę galima sumažinti iki minimumo.

Pagal savo patirtį galiu pasakyti, kad įvairių traumų patyriau nemažai, tačiau nepasakyčiau, kad dabar jaučiu jų pasekmes. Pagal traumingumą karatė nėra tarp pirmaujančių sporto šakų. Čia nepralenkiami regbis, futbolas ir krepšinis.

– Kokios traumos jūsų praktikoje pasitaiko dažniausiai?

– Jos labai priklauso nuo sporto šakos, tačiau dažniausiai tenka susidurti su čiurnos, kelio, peties sąnarių ir nugaros traumomis. Morališkai ir fiziškai labai sunkūs sportuojantiems yra kelio priekinių kryžminių raiščių, Achilo sausgyslės plyšimai, kai būna reikalinga ilga reabilitacija.

Šiuolaikinė medicina labai pažengusi, todėl taikant įvairias technologijas galima daug dalykų kompensuoti. Sportininkų, kurie būna priversti baigti karjeras dėl traumų, procentas dabar tikrai yra mažas.

Vis tik visada sakau sportininkams, kad jie turėtų atsarginį variantą. Jie turi neapleisti mokslų, įgyti profesiją, kompetencijas. Žiniasklaidoje mirga pranešimai apie geriausius atletus, sudaroma iliuzija, kad profesionalų gyvenimas yra be rūpesčių ir gana lengvai pasiekiamas. Bet tai pavyksta tik vienetams iš tūkstančių.

– Kurioje medicinos srityje dirbate? Ar dažnai susiduriate su sportininkais ne kiokušin karatė varžybose ir nedirbdamas moterų krepšinio rinktinėje?

– Bendrauju su sportininkais, siekiančiais aukštų rezultatų, ir aktyvų, sveiką gyvenimo būdą propaguojančiais žmonėmis. Bandome apsieiti be operacijų – natūraliai išsimankštinti, išgydyti senas traumas ar sustiprėti. Sporto medicina labai plati disciplina, jos spektras – nuo sveikatos patikrinimo, rekomendacijų, kaip ir kiek sportuoti, iki sudėtingų gydymo ir reabilitacijos priemonių taikymo po sunkių traumų (tarkime, kryžminių raiščių plyšimo, nugaros išvaržų, operacijų).

Sporto medicina ypatinga tuo, kad šioje srityje didelis indėlis į sveikimą įdedamas paties paciento. Jeigu jis motyvuotas, galima tikrai greitai pasiekti gerų rezultatų. Būtent tokie yra aktyvūs žmonės ir sportininkai.

Daugiau sunkumų būna su neaktyvų gyvenimo būdą gyvenančiais pacientais arba pasyviais, pesimistiškai nusiteikusiais žmonėmis. Jie tik laukia tabletės, procedūros ir patys nesiima iniciatyvos daryti mankštas, pratimus.

– Kokie yra jūsų artimiausi tikslai medicinoje?

– Praėjusiais metais pavyko apsiginti mokslų daktaro disertaciją, tai buvo sunkus etapas, pareikalavęs daug pastangų. Dabar studijuoju Tarptautiniame olimpiniame komitete, siekiu gauti tarptautinį sporto medicinos diplomą. Yra ir veiklos tarptautinėse struktūrose planų, tačiau jų kol kas nedetalizuoju.

Lietuvos čempionate laukia staigmenų

– Kaip sekasi trenerio darbas? Ar yra auklėtinių, kurie galėtų pakartoti savo trenerio laimėjimus ar gal ir pranokti?

– Matau šiuolaikinio jaunimo užimtumą, galiu įvertinti jaunų žmonių sveikatą. Jaunimas dabar tikrai mažai fiziškai aktyvus ir turi daug sveikatos problemų. Mano pagrindinis prioritetas – masiškumas. Noriu, kad auklėtiniai išmoktų save tobulinti, siektų savų tikslų, žinoma, dalyvauti varžybose. Tačiau esmė – stiprinti juos dvasiškai ir fiziškai.

Sportiniam meistriškumui skiriu dėmesio, tačiau mano klube jis dar tikrai ne iki galo išvystytas. Galvoju, kaip gerinti sąlygas, turiu ambicijų išauginti aukšto lygio sportininkus.

Jaunių tarpe mano klubas jau turi Europos čempionų, dabar to paties teks siekti tarp suaugusiųjų (šypsosi). Neatmetu, kad kada nors mano rezultatas bus pakartotas ar pagerintas.

Mano laikmečiu buvo mažiau pagundų, dabar gyvenimas žymiai greitesnis, todėl jaunimas keliauja, turi įprotį dirbti papildomai, kad taip galėtų susimokėti už studijas, pragyvenimą. Visa tai mažina galimybes profesionaliai sportuoti.

– Kaip apskritai vertinate kiokušin karatė padėtį Lietuvoje?

– Lietuvos kyokušin karatė mokykla yra viena geriausių pasaulyje, tai yra akivaizdu vertinat pasaulio ir Europos čempionatų rezultatus. Tiesa, dabar išgyvename kartų kaitą. Tituluočiausi sportininkai pasitraukė, todėl vyrauja lygiavertė konkurencija. Savaitgalį Lietuvos čempionate kovos bus tikrai nenuspėjamos.

Manau, yra didelė tikimybė pamatyti naujas žvaigždes, sulaukti staigmenų. Pernykščiams čempionams apginti savo titulus bus sunku. Favoritai yra, tačiau čempionatas žada didelę intrigą.

Lietuvos čempionatas vasario 7-8 dienomis vyks sostinės „Lietuvos ryto“ arenoje. Vasario 7-ą sportininkai varžysis katos rungtyje, o vasario 8-ą – kumitė. Moterys (svorio kategorijos -55, -65, +65 kg) kumitė varžybas pradės 12 val., vyrai (-70, -80, -90, +90) – 17 val.

Visi Lietuvos čempionai pelnys teisę dalyvauti Europos čempionate, kuris balandžio 17-18 dienomis vyks Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Dar po vieną Lietuvos rinktinės narį visose svorio kategorijose bus išrinkta iš šių metų Lietuvos čempionate ir 2013-2014 metais Europos ir pasaulio čempionatuose prizininkais tapusių sportininkų sąrašo.

Ką apie tai manote Jūs?

koment.