Feb 082016
 

Gyvenimas taip įdomiai susiklostė, kad visą praeitą savaitę praleidau Šveicarijoje – Tarptautinės sporto technologijų ir mokslo akademijos (AISTS) surengtame seminare sporto organizatoriams SEMOS (Sport Event Management & Organisation Seminar).

Tekstas: Dalius Matvejevas


Kas per akademija yra AISTS? Viena kiečiausių šioje srityje visame pasaulyje. Čia galite rasti šiokius tokius reitingus: http://www.best-masters.com/ranking-master-sports-management.html

Studentai per 4 metus Lozanoje praleidžia 14 mėnesių (bent jau taip man pasakojo vienas jų). Visas tas malonumas kainuoja 28 000 Šveicarijos frankų (eurais bus tik vos vos mažesnė suma, baruose Lozanoje priima eurus santykiu 1:1). Tiksliau, tiek kainuoja ne visas malonumas – tik mokslas. Gyvenimas Lozanoje – atskiras klausimas, kuriuo studentai irgi turi pasirūpinti patys.

Mūsų seminare dalyvavo visa AISTS studentų grupė ir 7 išoriniai dalyviai. Studentai (iš viso – 41) susirinkę iš viso pasaulio – nuo Ganos ir Nigerijos, iki JAV, Kanados ir Meksikos, iki Indijos, Kinijos ir Korėjos, iki visų Europos pakampių. Įdomu buvo tarp jų aptikti kazachą ir estą.

Estukas (nes labai smulkus tiesiogine prasme) atvažiavęs pats savo iniciatyva. O kazachas turi taekvondo juodą diržą, 4 daną ir yra savo federacijos generalinis sekretorius. Jam studijas apmoka kažkuri Kazachstano ministerija.

Tarp dalyvių buvo ir daug esamų/buvusių sportininkų. Vieni startavo Londono olimpinėse, kiti – Baku ir pan.

Aš ir dar 3 žmonės seminare atsidūrėme Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) dėka. Gruodžio viduryje gavome laišką, kad visos federacijos gali pasiūlyti po vieną žmogų dalyvauti seminare, o UIPM sumokės nekuklų 2800 CHF dalyvio mokestį. Iš viso į seminarą buvome pakviesti tryse – Egipto šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas, kuris tuo pačiu yra ir savo olimpinio komiteto vykdomojo narys (net ir vizitines davė dvi, nurodančias abejas pareigas, bet šiaip labai paprastas ir malonus žmogus, neturintis jokio pasikėlimo), Vengrijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos sporto direktorius ir aš. Mes pasirinkti, nes arba rengiame daug šiuolaikinės penkiakovės varžybų (čia apie Egiptą ir Vengriją), arba joms ruošiamės (čia jau mūsų „Druskininkai 2017“). Be to, kartu su mumis buvo UIPM varžybų direktorius šveicaras.

Taip pat prie mūsų prisijungė Turkijos tinklinio federacijos varžybų direktorius, kažkurio Lozanos golfo klubo (turinčio 1000 narių) atstovas ir ispanas, kuris namie studijuoja sporto mokslą. Beje, ispaną atlydėjo tėvai. Sakė, kad jei tu varai į Šveicariją į seminarą, už kurį mokame mes, tai mes varome kartu atostogų. Ir gyveno visi kartu išsinuomotuose apartamentuose.

„Fair enough“, – apie situaciją sakė mūsų jaunasis kolega.

Prieš seminarą nežinojau, ko tikėtis. Pabuvus EuroBasketo virtuvėje ir dar krūvos visokių smulkesnių varžybų organizacijoje atrodo, kad viską daugiau-mažiau žinai. Ne iki smulkmenų, bet kaip kas veikia ir ko reikia, kad spręstum beveik bet kokias galinčias iškilti problemas, atrodo, nusimanai.

Tad tikslas buvo klausyti, sužinoti naujausias madas, bandyti suprasti ateities tendencijas ir susigeneruoti kažkokių naujų minčių projektui „Druskininkai 2017“.

Overall, manau, kad dalyvavimas pasiteisino, turiu notepade susirašęs gana ilgą idėjų sąrašą. Nors ir buvo vietų, kai truputį ėmė miegas.

Ėmė todėl, kad absoliuti dauguma pranešėjų kalbėjo apie didelių, kompleksinių varžybų (olimpinės, Europos žaidynės, Regbio pasaulio taurė) rengimo detales ir įžangoje kiekvienas stengėsi užakcentuoti klausytojams suvokimą, koks didelis tai yra renginys, kad čia ne koks 1 dienos turnyrėlis ir pan. Tai jei pirmus porą išklausai, trečio kalba apie tą patį tik kitais žodžiais jau ima migdyti.

Bet pranešėjai vis dėlto buvo išskirtiniai, tikrai verta mokėti ir iš savo kišenės, kad galėtum išgirsti tokio kalibro ir patirties žmones. Jei trumpai, dauguma jų buvo žmonės, kuriuos nuolat samdo didžiausių renginių organizatoriai dėl jų know-how.

Kai koks nors miestas gauna teisę rengti pvz. olimpines žaidynes, gali susėsti org. komitetas ir bandyti pats susigaudyti nuo ko pradėti, kaip ir kada ką daryti ir t.t. Na pvz. sumąstyti, kaip susiorganizuoti 31 mln. daiktų (Londono OŽ duomenys) atgabenimą į žaidynes, išskirstymą po reikalingus biurus, bazes, po varžybų – surinkimą ir atgabenimą į sandėlį, o po to – išsiuntimą atgal po visą pasaulį. Kai pagalvoji, toje vietoje jau ir būtų galima atsisakyti rengti žaidynes, jei manai, kad susitvarkysi pats. Laimei, yra žmonių, kurie jau sukaupė daug patirties ir jie tau iš karto gali sudėlioti visą veiklos strategiją. Tai va tokie žmonės čia ir buvo sukviesti skaityti pranešimų. Ir tai yra neįkainojama (ok, įkainojama, 2800 CHF).

Apie pranešimus parašysiu paeiliui. Be didelių detalių, tik bendrą įspūdį arba tai, kas įsiminė labiau. Visiems gražiai paprašiusiems galiu atsiųsti visų pranešimų prezentacijas. Viešam atsisiuntimui tikrai nedėsiu.

1. Gavinas McAlpine’as „From strategy to operations“

Į šį žmogų visiems verta kreiptis dar prieš teikiant paraiškas siekiant teisės rengti kokį nors didelį renginį. Pranešimo metu kalbos apie ką pirmiausia reikia galvoti, ką ir kaip planuoti, kokie yra niuansai, buvo labai daug. Kai kurios organizacinės excelio lentelės buvo nerealios. Netrukus būtent jų pagrindu dėliosiu „Druskininkų 2017“ planą. Turėjau jį ir iki šiol, bet ne tokiu aiškumu ir patogumu.

Čia yra IOC video reportažas apie olimpinių žaidynių kompleksiškumą (deja, IOC neleidžia embdinti video): https://youtu.be/WVV9HJB0uUs

Čia tas pats apie Baku:

2. Lisa Allan „Sport competition“

Pranešėja – Tarptautinės dziudo federacijos varžybų direktorė. Kažkada buvo mėgėja, vieną dieną pabandė kažkiek organizavimo pati, reikalai judėjo po truputį ir tada gavo pasiūlymą būti atsakinga už Londono dziudo turnyrą. Po jo gavo daug darbo pasiūlymų ir pasirinko tai, ką pasirinko.

Tai buvo pats neįdomiausias iš visų seminaro pranešimų. Nes nu ką? Viskas vyksta vienoje salėje, sportininkai, treneriai, teisėjai, komisarai žino, ką daryti, tau reikia tik viską tinkamai paruošti, kas nėra taip jau sudėtinga. Ką ji ir pati pripažino. Apie tą patį EuroBasketą būtų galima papasakoti daugiau ir įdomiau.

Vis dėlto viena jos patirtis buvo įdomi ir į ją reikia atkreipti dėmesį. Buvo taip, kad vienos dienos vakare ji sulaukė skambučiu ir išgirdo, kad kitą dieną į dziudo varžybas užsuks britų premjeras Davidas Cameronas ir rusų diktatorius VP. Va taip va, be jokio išankstinio plano. Iš to seka, kad staiga kyla daug saugumo issues, reikia spręsti, kur tuos veikėjus pasodinti ir t.t. Maža to, rusas atsitempė vertėją, kuriam reikėjo vietos už vado nugaros. Na o atvykę ir pažiūrėję, ką norėjo, jie dar ėjo sveikinti savo sportininkų ant tatamių. Linksma vien pagalvojus, kiek papildomų derinimų staiga iššoka :)

Tai va, dirbo jie ten iki paryčių besiruošdami tam vizitui, bet viskas buvo OK, visi laimingi.

Tai skatina prieš renginį apgalvoti bet kokias nenumatytas situacijas, kurioms tik fantazijos užtenka. Čia truputį šoktelėsiu į priekį. Per logisitikos specialisto pranešimą buvo superinis sukategorizavimas: known knowns, known unknowns ir unknown unknowns. Šitą reikia prisitaikyti visose srityse, ne tik logistikoje.

Esmė tokia: yra dalykai, kuriuos žinai tiksliai. Žinai, kad jie nutiks, žinai kada ir pan. Tam pasiruoši.

Tada yra dalykai, kurie žinai, kad labai realiai gali nutikti, bet nebūtinai nutiks. Pvz. nualps žiūrovas, nualps sportininkas, ir t.t.

Trečia kategorija – nežinomi dalykai, kurie gali nutikti, bet gali ir nenutikti. Pvz. ateivių nusileidimas varžybų vietoje.

Tai va tai dziudo veikėjai galimas Camerono ir Putino vizitas buvo trečioje kategorijoje. O jei prieš renginį rimtai pafantazuotum, šitą įvykį galima būtų perkelti į 2 kategoriją, o gal net ir į pirmąją, ir tada viskas būtų lengviau.

Toks va pavyzdys.

Dar truputį įdomu buvo dziudo pasaulio vidiniai reikalai. Pvz. teisė rengti penkiakovės pasaulio taurės finalą Druskininkuose mums nieko nekainavo. Reikėjo tik sumokėti 10k USD depozitą, kuris po renginio grąžinamas. Čia tam atvejui, jei kuriuo nors momentu sumąstytum nusiplauti nuo renginio organizavimo. O va dziudo ima iš rengėjų po 100-150k eurų už teisę rengti vieną renginį. Mano nuomone, kosmosas. Todėl vargu, ar pamatysim artimiausiu metu kokį nors rimtą tarptautinį dziudo renginį Lietuvoje. Kazachas ta proga sakė, kad tiek pat kainuoja ir taekvondo čempionatai. Bent jau jo Astana tiek mokėjo už kažokį turnyrą iš elitinių rango.

Dar dziudo siunčia į tarptautinius turnyrus apie 70 savo žmonių – t.y. visokių direktorių, marketingistų ir pan. Penkiakovėje mes tokių laukiame apie 20-30.

Čia mano įspūdžiai apie šitą pranešimą ir baigiasi.

3. Rebecca Leach „Venue management“

Labai geras pranešimas. Ši moteris Londone buvo atsakinga už triatlono ir plaukimo maratono varžybų vietos Hyde parke parengimą, kas reiškė rimtą vietos pertvarkymą per vieną naktį, nes jie ėjo vienas po kito.

Prisiklausėme daug labai įdomių istorijų. Pvz. kad per test eventą vanduo ėmė žydėti ir pan. Todėl buvo dugne įrengta spec. sistema, tiekianti deguonį. Sakė, kad vienoje ežero vietoje ir dabar galima pamatyt į paviršių kylančius burbulus. Jei būsite, patikrinkite. Tai yra pavyzdys, kaip galima atlikti sudėtingus darbus, jei jie turi išliekamąją vertę.

Be to, ji dabar daugiausia dirba su dviračių varžybomis (rengė TdF etapą), maratonais, kas yra aukštasis pilotažas – šimtai kilometrų ploto, kurį visą reikia apgalvoti, sužymėti ir t.t.

Šitas pranešimas – vienas stipriausių seminare. Paklausius niekam nekils minčių aplaidžiau žiūrėti į renginio vietos paruošimo niuansus. Net neturiu ką konkrečiai išskirti. Nors ir nieko labai naujo neišgirdau, tiesiog per EuroBasketą Alytuje kartu dirbęs Andrius Govorka jau anksčiau buvo įrodęs, koks aukso vertės žmogus yra geras venue manageris.

4. Stephenas Thomasas „Security“

Vienas UEFA saugumo vadų, dirbęs visur ir su visais. Smagi buvo seminaro pradžia, kai žmogus paprašė pasakyti kas už kokią komandą serga, ir beveik iš kiekvieno stadiono papasakojo po kokią nors istoriją, kaip jis ten rūpinosi saugumu. Dėl kompetencijos ir patirties klausimų toliau niekam nekilo.

Per pertrauką aptarėme ir Zagrebo „Dinamo“ atvejį, kai Vilniuje reikėjo saugoti jų fanus vienus nuo kitų, o ne nuo lietuvių, ir lenkų vizitus, ir pan. Išmano žmogus tikrai žiauriai daug.

Pagrindiniai įsiminę akcentai. UEFA laikosi principo „Safety over security“. Teisingiausias vertimas tikriausiai būtų „Saugumas svarbiau už apsaugą“. Todėl buvo panaikintos, pvz. apsauginės žiūrovų sektorių tvoros. Jos buvo naudingos tvarkos prižiūrėtojams, bet kėlė pavojų žiūrovams. Todėl ir buvo panaikintos. Mintį supratote.

Dar puikus pavyzdys iš Londono. Nuo metro iki Wembley pvz. Arsenalo ir Chelsea fanai eina kartu. O prie stadiono vieni nueina kairėn, kiti – dešinėn. Jų nereikia skirti. Jie išsiskiria patys, nes nė vienas nenori pakliūti į konkurentų būrį. Po rungtynių jie vėl susimaišo ir kartu grįžta į metro. Viskas ramu ir gražu, nepaisant smulkių ten kokių nors konfliktėlių.

Ir čia yra vienas geras niuansas. Buvo atvejis, kai apsauga skirdavo fanus. Vieni iki metro eidavo viena šaligatvio puse, kiti – kita. Va tada ir užvirdavo košė. Nes vieni kitus pradeda įžeidinėti, mėtytis įvairiais daiktais ir t.t. Ir gaujoje tarp savų drąsiau, ir dar policija per vidurį. Kitaip tariant, čia perteklinės saugumo priemonės išprovokuoja agresiją. Tai kam jų reikia? Todėl tikrai verta permąstyti tokias galimas situacijas, kur policijos nebuvimas gali pasitarnauti saugumui labiau nei buvimas. Ir tokių panašių pavyzdžių išgirdome ne vieną.

5. Phillipe’as Bovy, Stefano Manelli „Transportation“

Pirmasis pranešėjas – žilagalvis profesorius, savo darbą su IOC skaičiuojantis nuo 1984-ųjų Sarajevo. Antrasis – gerokai jaunesnis jo bendradarbis. Abu dabar ruošia sprendimus brazilams ir beveik visiems kitiems didžiausiems pasaulio sporto renginiams, kurie nusimato artimiausioje ateityje.

Pranešimai buvo gana nuobodūs, nors ir įdomūs. Kažkaip nesiklauso pasakojimas apie tuos milijoninius srautus, su kuriais pačiam turbūt niekada neteks susidurti. Buvo papasakota apie specialius įvairių žaidynių rengėjų projektus, apie Atlantos katastrofą, kai buvo surinkti vairuotojai iš kitų miestų ir vis nuveždavo tiek dalyvius, tiek žurnalistus visai ne ten, kur reikia, ir pan. Įdomu, skatina dar kartą gerai pagalvoti apie planavimo svarbą, bet nieko labai pritaikomo Lietuvoje.

6. Adrianas Corcoranas „Technology“

Vėlgi, susidūrus su interneto poreikiais EuroBaskete, visokių papildomų printerių, kompiuterių, švieslenčių, statistikos sistemų ir dar daug visko iš tos operos reikalais, minčių apie techhnologijų svarbą renginiuose nekilo ir taip. Bet didžioji pranešimo dalis buvo skirta būtent tam įrodyti :) Tai buvo įdomu, bet ne taip jau naudinga.

Bet su tuo susidūrusiems mažiau, pagalvoti verta. Pas mus neretai nutinka, kad pvz. pagrindinio kompiuterio atvežimas į varžybų vietą atidedamas paskutinei dienai, o tada jau žiūrima kaip kas veikia ir pan. O jei neveikia, kyla sąmyšis, nes nebėra laiko.

Kas daugiau? Baku buvo pirmos didelės žaidynės, kurių metu visa informacija saugota „debesyse“. Nebuvo jokių didelių serverių vietoje ir t.t. Anot pranešėjo, ateityje taip bus visur. Nes jei viskas suveikė Azerbaidžane, tai kodėl turėtų neveikti bet kurioje kitoje šalyje?

Taip pat padiskutavome apie tai, kur eina grynai sporto technologijos. Nes internetas, visur – internetas. Ir stadione, ir teatre. Sporto technologijų ateitis piešiama su išmaniais stadionais, kokie jau įsitvirtina JAV (per appsą gali sužinot, kuriame artimiausiame tulike yra laisvų vietų ir dar daug visko). Taip pat sporto transliacijos su pvz. tais virtualios realybės aparatais, kurių dėka prie teliko galėtum pasijaust lyg sėdėdamas stadione pirmoje eilėje. Taip pat pvz. galimas sprendimas, kad visokius olimpinių kaimelių shuttle’us pakeis bepiločiai automobiliai ir pan.

Galbūt netrukus sporto varžybas stebėsime taip?

7. Mickas Wrightas „Logistics“

Žmogus buvęs viršūnėje komandų, kuriose rūpinosi logistika per Londono olimpines ir regbio PČ Anglijoje 2015 metais. Vėl labai daug visokios įdomios informacijos, kurios turbūt nelabai bus kur panaudoti Lietuvoje. Skaičius, kiek Londone buvo pergabenta daiktų, kiek juos gabeno sunkvežimių, mažesnių automobilių ir pan. galite be vargo rasti internete. Ir beveik viskas organizatoriams pavyko puikiai.

Nors ir ne 100 proc. Pvz. kitą dieną po uždarymų Londone vyko masinė dalyvių evakuacija. Tai yra – didžiulis dalyvių, žiūrovų antplūdis oro uostuose. Organizatoriai norėjo išvakarėse surinkti visų dalyvių krepšius ir juos sunkvežimiais nuveržti į Heathrow. Ten per naktį jie būtų buvę išrūšiuoti ir ryte jau lauktų savo skrydžių. Sportininkams reikėtų tik atvykti su rankiniu bagažu. Buvo pasiruošta gabenti 36 000 lagaminų. Bet gauta tik 5 000. Mat Londonas yra per gera vieta apsipirkimui, suvenyrams ir t.t., todėl visi lagaminų pakavimą atidėjo paskutinei minutei. Taip va ir išėjo.

Buvo įdomu, bet nelabai pritaikoma. Tik vėl tas pats papildomas įtikinimas, kad viską reikia kuo detaliausiai planuoti iš anksto.

8. Markusas Leonhardas „Accreditation“

Iš principo nieko naujo – online akreditacijos formos, akreditacijos centrai, pasitinkantys atvykstančius ir išduodantys akreditacijos, praėjimų kontrolė, zonų suskirstymas ir t.t.

Įdomesnė mintis apie sistemos paprastinimą visiškai atsisakant akreditacijų. Esame kažką panašaus naudoję krepšinio pasaulyje, kai spec. marškinėliai tuo pačiu reiškė ir akreditaciją. Bet tai vis dėlto nebūdavo tokie paprasti renginiai, kad to užtektų. Jei turite paprastą renginį, bet vis tiek reikia tam tikro saugumo (pvz. kad negalėtų visiškai bet kas įvairuoti į organizatorių patalpą, daiktų saugyklą ir pan.), galite puikiai suktis pvz. visą organizatorių komandą aprengdami vienodais žaliais marškinėliais, o savanorius – oranžiniais. Viskas, jokių daugiau kortelių, zonų ir t.t. Pasaulyje tai yra taikoma ir puikiai veikia.

Dar buvo smagi patirtis iš Londono. Pasakojo, kad norėdami pratestuoti saugumą, pagamino vieną akreditaciją su tikru vardu ir pavarde, bet su šuns nuotrauka. Ir nieko, žmogus nuėjo, kur reikia, nes apsauga tik nuskanavo kodą, kuris puikai suveikė, ir nepažiūrėjo į nuotrauką. Kas reiškia, kad ir geriausi sprendimai bus beverčiai, jei kuri nors grandis nepadarys to, ką turėtų.

9. Philippas Goborschas „Catering, Cleaning and Waste“

Pasaulyje tai vadinama CCW ir šitą terminą žino visi, kas dirba sporto renginiuose. Kalbėjo austras, kurio didžiausias renginys buvo jaunimo žiemos olimpinės žaidynės. Visiems įstrigo vienas jo naudotas terminas – „Visų lentelių motina“. Tokia excelio forma, kurią visi privalo redaguoti pakabintą „debesyje“. Nes jei pasiųsi kam nors fizinį variantą, visi pradės jį redaguoti ir siųsti atgal, netrukus išprotėsi.

Daug akcentavimo apie tai, kiek gali sau leisti būti EKO, nes pirkti vienkartines stiklines gali būti daug pigiau nei organizuoti daugkartinių plovimą ir pan.

Taip pat daug kalbos apie balanso ieškojimą tarp „Must have“ ir „Nice to have“.

Austro patirtis rodo, kad nerasi savanorių, norinčių užsiimti šiukšlių rinkimu po renginio ar pirmos jo dienos. Todėl reikia visiems susitarti, kad kiekvienas – nuo viso renginio direktoriaus iki savanorio – pakels šiukšlę vos ją pamatęs, o po to bus ir kas parodo pavyzdį po renginio. Tokiam darbui pasitelkiami ir kareiviai.

10. Christina Tavares „Accommodation“

Šveicarijoje dirbanti už portugalo ištekėjusi švedė buvo pakviesta truputį ne ten. Ji turi begalę įvairios patirties, bet sportą mačius tik per TV, o apie renginio apgyvendinimo reikalus jai prieš seminarą keletą valandų pasakojo kažkoks patyręs veikėjas. Gal ir papasakojo, bet kalba pranešimo metu daugiausia sukosi ne visai apie tai, ko reikia sporto renginiams.

Pvz. ji aiškino, kaip svarbu, kad viešbutis pasitiktų svečius laiku, gautų informaciją, nusiųstų tinkamą transportą., nors sporte pasitikimu visada užsiima organizatoriai. C. Tavares užsiima organizuotų turistų grupių aptarnavimu Šveicarijoje, todėl daugiau kalbos buvo apie jų laiko organizavimą ir pan. O sporto renginiuose vis dėlto yra visai kita istorija.

Tačiau ji visiems pateikė savo sudarytą klausimyną, į ką reikia kreipti dėmesį inspektuojant viešbučius. Papasakojo daug istorijų iš derybų su viešbučiais, net paruošė porą kontraktų pavyzdžių, iš kurių reikėjo nuspręsti, kuris yra tau naudingesnis.

11. Mario Medeirosas „Marketing & Sponsorship“

Tarptautinės tinklinio federacijos pardavimų ir rinkodaros vadovas pats baigė AISTS programą 2009 metais ir yra daugiausiai pasiekęs tos laidos absolventas. Jis suderėjo ir 5 rėmimo kontraktus Rio organizaciniam komitetui.

Šiaip jau tas žmogus yra nereali, žiauriai charizmatiška persona. Visi jo pranešimo klausėsi išsižioję, buvo daugybė linksmų, įdomių istorijų. Kaip pvz. iš vieno verslininko sekretorės sužinojo, kad jis mėgsta dviračių sportą, todėl atėjęs į susitikimą apsimetė, kad yra ką tik po ilgo pasivažinėjimo dviračiu. Ir tai puikiai suveikė. Jei nemelavo :)

Nuėjęs pas „Mercedes“ šefą ir išgirdęs, kad turi 30 min., pasiūlė pasiimti kavos ir pamiršti jo pristatymą. Vietoj to paprašė šeimininko pavedžioti jį po biurą ir per 30 min. papasakoti, kuo užsiima „Mercedes“ :) Išėjo po 2 val., be kontrakto ar pasiūlymo pratęsti pokalbį, bet su pažadėta 30 proc. nuolaida naujam automobiliui įsigyti :)

Į kokią nors kompaniją pirmam susitikimui veža ne kokį nors tinklinio kamuolį ar marškinėlius, bet dėžę šokolado. Kad visas ofisas gautų. Antro vizito metu vėl padaro tą patį. Tada visas ofisas laukia jo atvykimo, nes žino, kad čia ne šiaip eilinis rinkodaristas, bet tas iš tinklinio, kuris atveža šokolado iš Šveicarijos :)

Ir čia buvo 3 val. tokio stiliaus pasakojimų :) Reikia pačiam išgirsti, viso to neatpasakosi. Tai jei kada kur nors užmatysite galimybę pabendrauti su šituo žmogumi, rekomenduoju pasinaudoti.

Buvo labai įdomu ir naudinga.

Po jo pranešimų turėjome pietus, kuriuose dalyvavo AISTS direktorius, pora darbuotojų, mūsų 7-tukas išorinių seminaro dalyvių, M. Medeirosas ir vėliau apie prekybą bilietais kalbėjęs anglas. Persimetėm su brazilu šiek tiek apie Lietuvą, mūsų paplūdimio tinklinį žino puikiai.

Per savo pranešimo pertrauką jis dar daug kalbėjo su mūsų egiptiečiu, nes nori surengti paplūdimio tinklinio turnyrą prie piramidžių.

Per pietus aš jam:
– Įdomu, kaip seksis panas su bikiniais suderinti su musulmonišku Kairu…

Brazilas:
– Patikėk, jei sugebėjau tą surengt Irane, tai Kaire tikrai rasiu sprendimą.

Toks va bičas, prisiminsiu jį su šypsena ilgai :)

12. Paulas Williamsonas „Ticketing“

Deja, galėjau išklausyti tik pirmą jo pranešimo dalį, nes kitaip būčiau labai rizikavęs nespėti į lėktuvą namo. Bet ir tai, ką girdėjau, buvo tobula.

P. Williamsonas vadovavo visam Londono olimpinių bilietų pardavimo paradui. Ir iš to, ką girdėjau, sunku atrinkti, ką paminėti šitoje apžvalgoje. Pvz. žaisminga kainodara. Pigiausias bilietas į žaidynes kainavo 20,12 svaro, o brangiausias – 2012. O nuolaidos buvo paprastutės – kiek nepilnamečiui metų, tiek jis ir turi mokėti už bilietą. Senjorai mokėjo juos mielai pajauninančius 16 svarų.

Kad nebūtų piknaudžiaujama, nebuvo jokios kontrolės. Sakė, kad tai tiesiog neįmanoma. Kaip pavyzdį pateikė lėktuvą, kur tikrinami dokumentai ir bilietai, kad viskas sutaptų. Ir tada 200 žmonių laipinami pusvalandį.

„Tai kiek laiko jūs į stadioną leisite 50 000 žmonių?“, – paklausė anglas Londono apsauginių. Anie šitoje vietoje ir pasidavė. Visi pripažino, kad svarbiausia yra ne kas eina, o ką jie su savimi nešasi.

„Patikrinau visą Londono OŽ duomenų bazę, tarp bilietų pirkėjo nebuvo nė vieno Osamos bin Ladeno. Tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo nusipirkti bilieto. Joks saugumui žinomas teroristas tikrai nepirks bilieto savo vardu, todėl dokumentų patikrinimas tokiuose renginiuose nėra itin svarbus“, – tvirtino mums P. Williamsonas. O jis tikrai žino, ką sako.

Analizuodamas Pekino OŽ klaidas britas pastebėjo, kad pvz. paplūdimio tinklinio pirmuose etapuose, kur vyko tik atranka, žiūrovų buvo minia. Po to jų skaičius mažėjo, o finalus matė tik jis ir dar maža grupelė žmonių. Kaip pats sako, joks žmogus negali stebėti varžybų 7 val. iš eilės. Nes atsibosta ir stogas gali nučiuožti. Todėl Londone padarė 2-3 val. sesijas visur ir sistema puikiai veikė. Nesusitarė tik su fechtuotojais, nes jiems būtinai reikia ištisinio maratono.

Pagrindinės mintys maždaug tokios.

Tad štai toks buvo seminaras ir tokios pagrindinės mintys po jo. Einu tobulinti pasirengimo „Druskininkams 2017“ planą, o norintys susipažinti su pranešėjų prezentacijomis, kreipkitės per FB arba kokį LinkedIn.

Čia įrodymas, kad tikrai ten buvau :

DSC_0347

Ką apie tai manote Jūs?

koment.