Nov 052020
 

LTOK vadovo rinkimų kampanijos metu ne kartą buvo liečiama sumažėjusio lietuvių iškovotų olimpinių kelialapių skaičiaus tema. Ir ne vieną kartą nuskambėjo labai konkretus paaiškinimas – į Tokiją mažiau kelialapių iškovota dėl Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) uždarymo. Ir taškas.


Tekstas: Dalius Matvejevas
Facebook | Instagram | Snapchat | Twitter


Pagrindinis išsakomas argumentas – sportininkai liko be medicininio, mokslinio aprūpinimo, todėl suprastėjo rezultatai.

Funkcijas perėmė federacijos

Nežinantiems galima priminti, kad anksčiau Lietuvos elitiniai sportininkai priklausė LOSC, ten jie turėjo sau skirtus pinigų krepšelius, atskirus sporto šakų kuratorius, jiems paslaugas teikė centre dirbantys medikai, masažuotojai. Buvo pasiskirstymas į kokias varžybas sportininkus deleguoja jų federacijos, o į kokias – LOSC. Tad kartais išeidavo, kad į tas pačias varžybas vykstantiems Lietuvos sportininkams bilietus pirkdavo skirtingos organizacijos: vieniems – federacija, kitiems – LOSC. Kuratoriai dažnai tiesiog dubliuodavo federacijų darbą.

Neretai buvo taip, kad kuratoriai buvo tiesiog sąskaitų apmokėtojai. Jei žmogus yra ne iš tos sporto šakos kaip jo kuruojamas sportininkas, jis nieko nepažįsta užsienyje, niekas nepažįsta jo, jis negali suderinti geresnių stovyklų sąlygų ir pan. Tad sportininkas pateikė sąskaitą, kuratorius apmokėjo, ir tiek žinių.

Maža to, kaip 2016-aisiais sakė Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas, federacija visiškai nekontroliavo Rūtos Meilutytės pasirengimo olimpinėms žaidynėms, nes jos reikalais rūpinosi LOSC. Taip pat buvo ir kitose federacijose.

Galima teigti, kad bet koks elitinių sportininkų komandų bendradarbiavimas (varžybų, treniruočių stovyklų, metodikų derinimas ir pan.) su jų federacijomis buvo tik geranoriškumo reikalas. Daugumoje sporto šakų tas geranoriškumas egzistavo, federacijos žinojo apie elitinių sportininkų reikalus, tačiau galutiniai sprendimai priklausė ne joms.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. tvarka pasikeitė – LOSC funkcijas perėmė federacijos. Federacijoms tai reiškė padidėjusį darbo krūvį ir išlaidas, nes teko pas save įdarbinti trenerius, administruoti elitinių sportininkų finansavimą, perimti ir išlaikyti inventorių, kuris priklausė LOSC, ieškoti sportininkams medikų, kineziterapeutų ir t.t.

Anksčiau dalies pagalbinio personalo pagrindinė darbovietė buvo LOSC, bet dėl mažų atlyginimų daug kas turėjo antrus darbus. Dabar yra atvirkščiai – specialistai dirba kažkur kitur, o darbas su sportininkais tapo papildomu.

LOSC buvo palikta pareiga rūpintis valstybinėmis sporto bazėmis, o 2019-ųjų vasarą organizacija pervadinta į Lietuvos sporto centrą (LSC).

Kol kas – tik 24 kelialapiai

Į olimpines vasaros žaidynes Lietuva kaskart deleguodavo apie 60-70 sportininkų: 1996 ir 2000 m. – po 61, 2004 m. – 59, 2008 m. – 71, 2012 m. – 62, 2016 m. – 67.

Kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes kol kas iškovojo tik 24 sportininkai. Jų tikrai padaugės, nes dėl COVID-19 daugelyje sporto šakų tiesiog neįvyko varžybos, kuriose turėjo būti dalinami olimpiniai kelialapiai.

Vis dėlto neabejojama, kad sau įprastos 60 sportininkų ribos nepasieksime.

12 sportininkų į delegaciją gali pridėti vyrų krepšinio rinktinė, kovosianti lemiamame atrankos turnyre Lietuvoje.

Kaskart gausiausią sportininkų dalį į olimpinę komandą deleguodavo lengvaatlečiai. 1996 m. jų buvo 14, 2000 ir 2004 m. – 18, 2004 m. – 12, 2012 m. – 20, 2016 m. – 16. Kelialapius į Tokiją kol kas iškovojo tik 5 lengvaatlečiai, tačiau federacijoje tikimasi šį skaičių padidinti iki 15-17. Tad nuostolių, lyginant su 2016-aisiais, gali ir nebūti.

Irkluotojus nuo Rio normos iš esmės skiria tik vyrų porinė keturvietė (be jos, trūktų tik moterų vienvietės). Plaukikai jau turi mažiausiai 4 vyrų komandą, tačiau ji dar gali pagausėti – jau yra įvykdyti du A ir šeši B lygio olimpiniai normatyvai.

Bene ryškiausias skirtumas nuo 2016-ųjų delegacijas yra prie baidarių ir kanojų irkluotojų. Rio turėjome 6 BKI atstovus, o kelialapio į Tokiją kol kas nėra pelnęs nė vienas iš jų.

Kitose šakose atvejai yra pavieniai. Nuostoliai, lyginant su Rio žaidynėmis, šią akimirką būtų tokie: 2 boksininkai bei po 1 imtynių, dziudo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso atstovą. Kažkas iš jų dar turi vilčių pelnyti kelialapį, kažkas – nelabai.

Ar visi šie praradimai gali būti siejami su LOSC uždarymu? Krepšininkai su LOSC neturėjo nieko bendro, Lietuvos lengvosios atletikos federacija visada buvo už LOSC uždarymą ir dėl šių permainų neliūdi, o dziudo ir sunkiosios atletikos pasaulyje dabar yra kitų, daug didesnių, problemų nei LOSC uždarymas.

Neaiškumai dėl pinigų skirstymo

Šiek tiek minčių – iš pirmų lūpų. Neoficialiai nuomonės apie LOSC uždarymo pasekmes pasiteiravau keleto pagrindinių federacijų atstovų – tiek administracijos atstovų, tiek sportininkų.

Iš savo pašnekovų neišgirdau jokių faktų, kad sportininkai per pastaruosius dvejus metus kada nors kur nors būtų likę be medicininės pagalbos, be masažuotojų. Porai  žinomų sportininkų, kai reikėjo, operacijos buvo atliktos Vokietijoje.

Tiesiog dabar medikai, masažuotojai yra ne vienoje vietoje – reikia šen ten pavažinėti, pasiderinti. Galėtų būti geriau, bet ir ne drama. Nors vienas olimpietis sakė manantis, kad šių detalių eliminavimas leistų jam pasiekti šiek tiek geresnių rezultatų.

Tas pats sportininkas sakė, kad LOSC jis vis dėlto pasigenda. Daug įtakos tam turi federacijoje pasirinkta finansų skirstymo tvarka – LOSC bent jau šios sporto šakos atstovams viskas buvo aiškiau.

Panašiai kalbėjo ir kitos sporto šakos atstovas, taip pat olimpietis: „Man asmeniškai ir, manau, daugeliui kitų mano sporto šakos atstovų buvo geriau prie LOSC. Tuomet visi turėjome savo krepšelį, o dabar sportininkų pinigus valdo federacija. Federacijos valdymu ir pinigų skirstymu nesu visiškai patenkintas. Bet iš esmės nėra labai blogai, kas liečia mediciną – viskas gerai.“

Kai kuriose kitose federacijose išliko panaši į LOSC taikytą sistema, todėl sportininkams dėl pinigų skirstymo klausimų nekyla. Trečias kalbintas olimpietis su šypsena sakė, kad, be jau minėtų niuansų dėl medikų ir masažuotojų išsibarstymo skirtingose vietose, vienintelis po LOSC uždarymo atsiradęs minusas – daugiau klausimų dėl pasirinktų lėktuvų bilietų kainų, batelių pirkimo dažnumo ir pan. Tokie smulkmeniški niuansai, kurie kiekvienoje federacijoje gali būti vis kitokie, ir neturi lemiamos įtakos sportiniams rezultatams.

„Dėl medicinos gal galima labiausiai prisikabinti, bet tikrai ne ten bėda, – tvirtino anksčiau LOSC priklausęs sportininkas. – Reikėtų pamąstyti, kur dingo trenerių ir pačių sportininkų motyvacija? Viskas kol kas eina iš seno įdirbio, neina ir pačios federacijos į priekį taip, kaip kitose šalyse.“

Viena iš LOSC užduočių buvo mokslinė pagalba sportininkams. Tai yra viena svarbiausių sričių šiuolaikiniame sporte, lemianti auksines sekundžių ir centimetrų dalis. Didžioji dalis federacijų pavieniui dabar tam negali skirti dėmesio, o apie aukščiausio lygio mokslinius tyrimus lieka tik pasvajoti.

Tačiau vienas iš kalbintų olimpiečių teigė, kad šioje srityje dėl LOSC uždarymo sportininkai nieko neprarado.

„Mokslininkų ir nebuvo normalių! Eidavome, kad medaus gauti ir kad rami galva būtų. Tie patys nesąmoningi 30 metų senumo tyrimai“, – tokia nuomonė iš pirmų lūpų.

Tad, manau, galima teigti, kad patys sportininkai nesijaučia dėl LOSC uždarymo labai nukentėję, tiesiog ne visi yra patenkinti tuo, kaip federacijose buvo perskirstytos jiems anksčiau priklausiusios lėšos.

O ką federacijos? Joms po LSOC uždarymo padaugėjo darbo ir išlaidų, o gautas papildomas finansavimas ne visas tenkino.

„Federacijos skundžiasi ne dėl centro, o dėl pinigų, – sakė vienos federacijos atstovas. – Jeigu yra pinigų, laisvoje rinkoje gali drąsiai samdytis žmones, kurie su sportininkais bus 24/7.“

Jis atkreipė dėmesį į tą patį dabartinį LSC, kuriame, pašnekovo nuomone, pinigų yra. Anot vienos iš federacijų atstovų, keleto milijonų eurų biudžetą turinčiame LSC galima būtų surasti lėšų ir medikams, ir masažuotojams.

„Pažiūrėjus, kiek ten yra darbuotojų, kyla klausimų“, – sakė pašnekovas.

Kur naujokai?

Pagrindinės olimpinės šakos savimi vienaip ar kitaip pasirūpina ir be LOSC. Galbūt kažkiek ir galėtų viskas būti geriau, bet tai sprendžiama ir išsprendžiama.

Neabejoju, kad bent jau lengvaatlečiai, plaukikai, krepšininkai, irkluotojai savimi ir toliau sėkmingai pasirūpins ir būtent šių šakų atstovus ir toliau matysime olimpinėse žaidynėse.

Bet kodėl vis dėlto prarandame įvairių kitų sporto šakų atstovus?

Šiemet ta tema Lietuvos dviračių sporto federacijos konferencijoje išsamiai pasisakė naujasis organizacijos prezidentas Darius Levickis. Ir jis nė puse žodžio neužsiminė apie LOSC:

„Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Barselonos olimpinėse žaidynėse mūsų šaliai atstovavo 5, Atlantoje – 13, Sidnėjuje – 8, Atėnuose – 9, Pekine – 8 dviratininkai. Kas nutiko po to? Juk dviratininkai iki tol garsino mūsų šalį, skynė pergales, ne kartą buvo renkami Metų sportininkais. Kodėl Londone ir Rio de Žaneire dalyvavo tik po keturis dviračių sporto atstovus? Kodėl sustojome?

Manau, yra daug priežasčių. Atgavę nepriklausomybę, išsivadavę iš sovietinių pančių, buvome alkani pergalių, degėme meile savo šaliai, dėjome daug pastangų, kad pasiektume aukščiausių laimėjimų, o sovietiniai treniravimo metodai, sporto internatai leido iš inercijos dar kurį laiką būti bangos viršūnėje. Deja, laikmetis keičiasi, gyvenimo sąlygos gerėja, daugelis iki šlovės ieško trumpiausio kelio.

Dviračių sportas – sunki, daug treniruočių reikalaujanti sporto šaka. Varžybos ir treniruotės dažniausiai vyksta ne jaukiose ir šiltose sporto salėse, o po atviru dangumi. Vis sunkiau prikalbinti vaikus sportuoti. Pasaulinės sporto tendencijos greitai keičiasi. Gal nebespėjame paskui jas ar nenorime spėti? Visi suprantame, kad dviratis mus lydi nuo pat vaikystės, gali padėti tapti stipriems ir ištvermingiems. Turime tai puoselėti ir vieningai surėmę pečius versti naują puslapį šalies dviračių  sporto istorijoje.

Yra ne viena puikiai dirbanti federacija – nereikia nieko išradinėti, tik semtis gerosios patirties. Ar nepakankamai svarios Simonos Krupeckaitės pergalės treko varžybose, Ramūno Navardausko trečia vieta 2015 m. pasaulio plento čempionate, kad keltume dviračių sportą? Ar žengti į priekį dideliais žingsniais mums trukdė nepakankamas finansavimas? Atsakykime patys sau. O gal per daug susipriešinę esame ir per daug apie asmeninę naudą galvojame, o gal paskendome skandaluose?  Pripažinkime, kad visame tame fone mūsų geri ir gražūs darbai nublanksta.“

Kitas klausimas – kodėl olimpinius kelialapius visada pelno tos pačios sporto šakos, bet neatsiranda naujų? Nuo 1992-ųjų mūsų šaliai atstovavo 17 sporto šakų atstovai.

Visada žaidynėse turėjome lengvaatlečius, krepšininkus, boksininkus, BKI atstovus, dviratininkus, dziudo meistrus, penkiakovininkus, irkluotojus, plaukikus ir imtynininkus. Etatiniais dalyviais galima laikyti ir gimnastus (5 žaidynės), buriuotojus (6), šaulius (6) bei sunkiaatlečius (5).

Senų laikų įdirbis 1996, 2000 ir 2004 m. žaidynėse leido pasirodyti stalo tenisininkams.

Tikru nauju suspindėjimu Lietuvos sporte galima laikyti tik badmintonininkų dalyvavimą 2008 ir 2012 m. žaidynėse. Be to, Rio šmėstelėjo tenisininkas Ričardas Berankis.

Ir viskas.

Stalo tenisininkų ir badmintonininkų vadovai šiemet „Olimpinei panoramai“ duotuose interviu kaip apie pagrindinę problemą kalbėjo ne apie medikus ir masažuotojus.

Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentė Inga Navickienė: „Sunkiausia išjudinti trenerių kvalifikacijos kėlimo reikalus. Susiduriu su tuo ir dirbdama sporto mokykloje, ir asociacijoje, nes nemažas barjeras – užsienio kalba. Rengiami tarptautiniai seminarai, kurių dalyviams netgi už viską sumokama, belieka kelionės išlaidas patiems pasidengti, bet treneriai nevyksta, nes nemoka kalbos. O jeigu vyksta, tai tie patys žmonės.

Ir Lietuvoje mes mokymus rengiame, visi lyg ir dalyvauja, bet žinių praktiškai įgyvendinti kažkaip nepavyksta. Manau, lygis nepakilo ir dėl to, kad nėra aukštesnės kvalifikacijos mokymų: yra pradinės grupės, meistriškumo ugdymo, tobulinimo, o aukščiausio lygmens – nebe. Ir su tuo susiduria ne tik stalo tenisas. Apie tą patį šnekėjomės su Šaudymo federacijos atstovais. Gal čia turėtų būti bendra valstybės strategija?

Mes skiriame daug dėmesio pradinio rengimo grupėms formuoti. Tai geras žingsnis, nes vyksta atranka. Bet kai prieiname meistriškumo ugdymo, tobulinimo etapus, sportininkų mažėja ir rezultatai nebekyla. Manau, nėra tarpinio perėjimo į aukštesnį meistriškumą. Metų metais jaunučių amžiaus sportininkai užsienyje rodo neblogus rezultatus, patenka į Europos rinktines – net du mūsų sportininkai yra atstovavę Europos jaunučių rinktinėms, bet pasiekę jaunių etapą užstringa. Ir tai susiję su mokslais, nes nebelieka tiek daug laiko treniruotis. Stipresni sportininkai sudaro kontraktus ir žaidžia užsienio klubuose.“

Lietuvos badmintono federacijos prezidentas Vilmantas Liorančas: „Trenerių štabą norisi atjauninti. Šiuo metu vienas federacijos prioritetų – tinkamas trenerių rengimas. Tam skiriame ne tik daug dėmesio, bet ir finansų.“

Apie trenerius kalbėjo ir apie antrąjį sporto šakos istorijoje olimpietį svajojančios Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas: „Reikalingi treneriai. Buvo laikotarpis, kai treneriams nebuvo patrauklu dirbti šį darbą, nebuvo geros finansinės sąlygos. Šiuo metu padėtis keičiasi, daugumoje klubų treneriais ateina dirbti specialistai, turintys ir kitas profesijas.

Didžiausios bėdos – trūksta trenerių dirbti ir su jaunimu, ir su pažengusiais bei aukšto meistriškumo sportininkais, ir salių. Ieškome įvairių galimybių, tai priklauso nuo mūsų entuziazmo, energijos, gebėjimo pristatyti fechtavimą kaip mokyklai, vaikams ir tėvams naudingą sportą ir t.t. Dirbame rinkos sąlygomis ir stengiamės užimti  reikšmingesnę vietą sporto rinkoje.

Dėl finansavimo neturėtume skųstis. Bet vis kalbame apie sporto bazių trūkumą. Yra daug vaikų, kurių poreikių negalime patenkinti.“

Tad tiesiog, galbūt į Tokiją galėtume deleguoti, pavyzdžiui, 80 sportininkų, jei savo laiku būtų buvę daugiau investuota į trenerius įvairiose sporto šakose, į bazes?

Galbūt dabar turėtume Akvilės Stapušaitytės ir Kęstučio Navicko įpėdinius, o vienintele viltimi sugrąžinti Lietuvos stalo tenisą į olimpines žaidynes 2020 metais nebūtų vis ta pati Rūta Paškauskienė? Arba gal jau turėtume olimpiečių iš kitų sporto šakų?

Ar tikrai viskas tik dėl LOSC?

LIETUVOS SPORTININKAI PASTAROSIOSE OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE
Londonas – 2012 Rio de Žaneiras – 2016 Tokijas – 2020
Badmintonas
Akvilė Stapušaitytė  
Baidarių ir kanojų irklavimas
Egidijus Balčiūnas Aurimas Lankas  
Jevgenij Šuklin Ignas Navakauskas  
  Ričardas Nekriošius  
  Andrej Olijnik  
  Edvinas Ramanauskas  
  Henrikas Žustautas  
Boksas
Egidijus Kavaliauskas Evaldas Petrauskas  
Evaldas Petrauskas Eimantas Stanionis  
Buriavimas
Gintarė Volungevičiūtė Gintarė Volungevičiūtė Viktorija Andrulytė
Juozas Bernotas Juozas Bernotas Juozas Bernotas
Rokas Milevičius    
Dviračių sportas
Simona Krupeckaitė Simonas Krupeckaitė Simona Krupeckaitė
Vilma Rimšaitė Daiva Tušlaitė Miglė Morozaitė
Gediminas Bagdonas Ignatas Konovalovas Rasa Leleivytė
Ramūnas Navardauskas Ramūnas Navardauskas 1 vyras (paaiškės vėliau)
Dziudo
Karolis Bauža Santa Pakenytė  
Marius Paškevičius    
Gimnastika
Laura Švilpaitė Robertas Tvorogal Robertas Tvorogal
Rokas Guščinas    
Imtynės
Aleksandr Kazakevič Edgaras Venckaitis  
Edgaras Venckaitis    
Irklavimas
Donata Vištartaitė Lina Šaltytė Ieva Adomavičiūtė
Mindaugas Griškonis Milda Valčiukaitė Milda Valčiukaitė
Rolandas Maščinskas Donata Vištartaitė Mindaugas Griškonis
Saulius Ritter Aurimas Adomavičius Dovydas Nemeravičius
  Martynas Džiaugys Saulius Ritter
  Mindaugas Griškonis  
  Dominykas Jančionis  
  Armandas Kelmelis  
  Dovydas Nemeravičius  
  Saulius Ritter  
Krepšinis
Vyrų rinktinė Vyrų rinktinė  
Lengvoji atletika
Neringa Aidietytė Neringa Aidietytė Živilė Vaiciukevičiūtė (baigė karjerą)
Rasa Drazdauskaitė Eglė Balčiūnaitė Brigita Virbalytė
Lina Grinčikaitė Rasa Drazdauskaitė Diana Zagainova
Indrė Jakubaitytė Diana Lobačevskė Andrius Gudžius
Remalda Kergytė Airinė Palšytė Edis Matusevičius
Diana Lobačevskė Zinaida Sendriūtė  
Airinė Palšytė Živilė Vaiciukevičiūtė  
Kristina Saltanovič Brigita Virbalytė  
Zinaida Sendriūtė Vaida Žūsinaitė  
Austra Skujytė Valdas Dopolskas  
Eglė Stašiūnaitė Andrius Gudžius  
Sonata Tamošaitytė Remigijus Kančys  
Brigita Virbalytė Artur Mastianica  
Virgilijus Alekna Marius Šavelskis  
Darius Draudvila Tadas Šuškevičius  
Povilas Mykolaitis Marius Žiūkas  
Rytis Sakalauskas    
Raivydas Stanys    
Tadas Šuškevičius    
Marius Žiūkas    
Plaukimas
Rūta Meilutytė Rūta Meilutytė Simonas Bilis
Vytautas Janušaitis Simonas Bilis Deividas Margevičius
Mindaugas Sadauskas Deividas Margevičius Danas Rapšys
Giedrius Titenis Danas Rapšys Andrius Šidlauskas
  Andrius Šidlauskas  
  Giedrius Titenis  
Sunkioji atletika
Aurimas Didžbalis  
Šaudymas
Daina Gudzinevičiūtė Ronaldas Račinskas  
Šiuolaikinė penkiakovė
Laura Asadauskaitė Laura Asadauskaitė Laura Asadauskaitė
Gintarė Venčkauskaitė Ieva Serapinaitė Gintarė Venčkauskaitė
Justinas Kinderis Justinas Kinderis Justinas Kinderis
Tenisas
Ričardas Berankis